1995 m. rugsėjo 1-oji Plungėje išaušo šilta ir graži. Pirmai klasei man pagal specialų užsakymą pasiuvo, kaip laikmečiui ir priklausė, violetinį kostiumą. Nuotraukoje gal į akis ir nekrenta, bet kostiumas buvo toks… ant išaugimo. Nešiojau jį dar visą antrą ir visą trečią klasę.
Po šventės mokykloje, su tėvais ėjome į fotoatelje. Vaikai ten fotografavosi su čiulpinukais ir guminukais, bet toks rekvizitas neatitiko mano įvaizdžio. Tėvai manė, kad fotografuoja mane, kad įamžintų pirmąją dieną mokykloje, bet aš žinojau, kad fotografuojuosi savo pirmojo solinio stand-up turo plakatui.
Prireikė beveik trisdešimties metų, kad šis mano planas pagaliau iškiltų į viešumą. 2025-aisiais sausį-vasarį su nauja programa TŪKSTANTMEČIO VAIKAS apkeliausiu didžiuosius Lietuvos miestus. Pirmą kartą per dvylika stand-up komiko karjeros metų – pats vienas. Ok, gal ne visai šimtu procentų vienas – apšildys mane Mindaugas Laskovas. Gerai pagalvojus, tokio turo iki pilno patirties paketo man ir tetrūko.
Kai šiandien žiūriu į septynmetį Mantą – didžiuojuosi juo. Jis jau tada buvo labai juokingas ir mokėjo pakalbėti. Tai TŪKSTANTMEČIO VAIKAS bus apie gyvenimą ir mano, ir to berniuko akimis.
Jei galėčiau sugrįžti trisdešimtį metų atgal, ir pasakyti tam vaikui vieną trumpą sakinį, pasakyčiau: nesijaudink, viskas bus gerai. Nors… aišku, kad – ne! Pasakyčiau: 2010-aisiais pirk bitcoinus, seniuk!